Žinių pagrindai

Glikogeno sintazė naudoja aktyvintą UDP gliukozę gliukano grandinėms ilginti, o šakojantis susidaro papildomi neredukuojantieji galai.

Oksidaciniame pentozių fosfato kelyje gliukozės-6-fosfatas verčiamas pentozės fosfatu, išskiriant CO₂ ir susidarant NADPH.

Nuo PLP priklausomas transamininimas perkelia aminogrupę tarp aminorūgšties ir ketorūgšties, nereikalaujant, kad laisvasis amoniakas susidarytų kaip tiesioginis produktas.

Žinduolių šlapalo ciklas sujungia amoniako ir aspartato azotą su iš hidrokarbonato gaunama anglimi ir taip sudaro šlapalą.

Vykstant purinų de novo sintezei, ant aktyvintos ribozės formuojamas žiedas ir susidaro IMP, o tada kelias išsišakoja į AMP ir GMP sintezę.

Nurodytame grįžtamojo slopinimo vieno substrato Michaeliso–Menten modelyje konkurencinis slopinimas padidina tariamąją Km vertę, o Vmax lieka nepakitusi.

Metabolinis srautas kinta priklausomai nuo substratų ir produktų prieinamumo, alosterinių efektorių, kovalentinio fermentų modifikavimo ir ląstelės poreikių.

Diploidinio organizmo autosominiame lokuse, turinčiame du alelius, atsitiktinis gametų, kurių alelių dažniai yra p ir q, susijungimas lemia genotipų proporcijas p², 2pq ir q².

Neutralus diploidinis Wrighto–Fisherio modelis nepriklausomai atrenka 2N geno kopijų iš ankstesnės kartos.

Nurodytame populiacijos modelyje paveldimumas siaurąja prasme yra adityviosios genetinės dispersijos ir fenotipinės dispersijos santykis.

Tikėtinumu grindžiama filogenetika lygina, kiek tikėtinas sulygintų sekų duomenų rinkinys pagal galimus medžius, šakų ilgius ir pakaitų modelius.

Didinimas padidina vaizdą; skiriamoji geba lemia, ar galima atskirti gretimas struktūras.

PGR metu kartojamas matricinės DNR grandinių atskyrimas, pagal seką parinktų pradmenų prisijungimas ir jų ilginimas tinkama DNR polimeraze.

Molekulinio klonavimo metu pasirinktas DNR fragmentas įterpiamas į besidauginantį vektorių, kad būtų dauginamas ar tiriamas.

Sangerio sekoskaita aptinka DNR produktus, kurių grandinės sintezė nutrūko, kai ją ilginant buvo įjungtas nukleotidas, neturintis būtinos 3′ hidroksilo grupės.

SDS-PAGE metodu tinkami baltymai apdorojami denatūruojančiu detergentu ir atskiriami daugiausia pagal tariamąjį dydį.

Biologiniu eksperimentu tikrinama suformuluota hipotezė, remiantis išmatuotais rezultatais ir palyginimais, kuriais įvertinami alternatyvūs paaiškinimai.

Bakterijų ir archėjų ląstelių apvalkalų bei molekulinė sandara skiriasi, nors nei vienos, nei kitos neturi membrana apgaubto branduolio.

Fototrofija ir chemotrofija apibūdina energijos šaltinius; litotrofija ir organotrofija – elektronų donorus; autotrofija ir heterotrofija – anglies šaltinius.

Virusų replikacija priklauso nuo ląstelės šeimininkės sistemų.

Grybai yra eukariotiniai heterotrofai, mintantys absorbcijos būdu: jie išskiria fermentus ir įsisavina išlaisvintas maisto medžiagas.

Protistai – patogus įvairių eukariotų, nepriskiriamų įprastoms gyvūnų, augalų ir grybų kategorijoms, apibūdinimas, o ne viena natūrali monofiletinė grupė.

Augalų meristemos teikia augimui reikalingas besidalijančias ląsteles; aprašytame induočių augalų modelyje viršūninės ir šoninės meristemos prisideda prie augimo į ilgį ir storį.

Augalų augimas reaguoja į tarpusavyje sąveikaujančius cheminius ir aplinkos signalus.

Sėklinių augalų lytiniame gyvenimo cikle redukuoti gametofitai dalyvauja dauginimesi, vykstančiame tarpininkaujant žiedadulkėms, o po atitinkamos apvaisinimo įvykių sekos sėklapradžiai virsta sėklomis.

Epitelinis, jungiamasis, raumeninis ir nervinis audiniai gyvūnų organuose atlieka skirtingus struktūrinius ir funkcinius vaidmenis.

Neuronų modelyje nuo įtampos priklausantys joniniai laidumai sukuria savaime stiprėjančius veikimo potencialus, po kurių seka refrakterinė būsena.

Gyvūnų embriogenezė apima zigotos dalijimąsi, audinių persitvarkymą ir diferenciaciją.

Bendrijos sudėtis priklauso nuo sąveikų ir aplinkos sąlygų.

Mitybos tinklas vaizduoja daugybę mitybos ryšių, įskaitant detritinius kelius.