Žinių pagrindai

Ląstelių teorija aprašo ląstelinės gyvybės organizaciją ir dauginimąsi.

DNR bazių sekoje saugoma biologinė informacija.

Genų raiškos metu pagal geno informaciją susidaro funkcinė RNR arba baltymas.

Dėl komplementaraus bazių poravimosi DNR grandinės gali būti kopijavimo matricos.

DNR padvigubėjimas, branduolio dalijimasis ir citoplazmos dalijimasis yra atskiri įprasto mitozinio ciklo įvykiai.

Įprasta diploidinė mejozė po vienos DNR replikacijos per du dalijimusis chromosomų rinkinių skaičių sumažina perpus.

Diploidinio individo poriniai aleliai gali atsiskirti ir patekti į gametas.

Atrankiai laidžios membranos ir pernašos baltymai reguliuoja medžiagų judėjimą tarp ląstelės ir jos aplinkos.

Mutacija pakeičia DNR seką ir gali sukelti paveldimą kintamumą.

Judėjimas prisideda prie genų srauto, kai genetinė medžiaga įtraukiama į populiacijos dauginimosi procesą.

Alelių segregacija ir dominavimas fenotipe yra skirtingi klausimai.

Su DNR besijungiantys reguliaciniai veiksniai ir ląstelių signalai veikia transkripciją.

Su DNR susijusios žymės gali veikti genų raišką nekeisdamos DNR sekos.

Replikacinės DNR polimerazės ilgina pradmens 3′ galą, kopijuodamos matricą ir sintetindamos DNR 5′→3′ kryptimi.

Eukariotų branduolio DNR kartu su histonais supakuojama į nukleosomas ir replikuojama nuo daugelio replikacijos pradžios vietų.

Polimerazės vykdoma klaidų korektūra gali pašalinti sintezės metu klaidingai įterptą nukleotidą.

Vykstant homologija grindžiamai dvigrandžių trūkių reparacijai, apdorojant galus gali susidaryti viengrandė DNR, kuri ieško homologinio duplekso ir į jį įsiterpia.

Transkripcija prasideda reguliuojamu promotoriaus DNR atpažinimu ir RNR polimerazės pritraukimu.

Prie daugelio eukariotų pre-iRNR prijungiama 5′ kepurėlė ir 3′ poli(A) uodega, o intronai pašalinami sujungiant egzonus.

Transliacijos metu iRNR kodonai skaitomi 5′→3′ kryptimi, o polipeptidas ilginamas nuo aminogalo link karboksigalo.

Sukibę lokusai yra toje pačioje chromosomoje; mejozinė rekombinacija gali atskirti jų alelius.

Chromosominis paveldėjimas gali keistis dėl chromosomų neišsiskyrimo arba persitvarkymų, tokių kaip delecija, duplikacija, inversija ir translokacija.

Aktino filamentai, mikrovamzdeliai ir tarpiniai filamentai organizuoja skirtingas struktūrines ir dinamines eukariotinių ląstelių funkcijas.

Eukariotų sekreciniame kelyje daugelis membraninių ir eksportuojamų baltymų patenka į grūdėtąjį endoplazminį tinklą, yra apdorojami ir vezikulėmis per Goldžio aparatą juda į parinktas paskirties vietas.

Gyvūnų tarpląstelinė matrica užtikrina struktūrines ir signalines sąveikas per išskiriamus baltymus ir ląstelių paviršiaus receptorius.

Receptorius gali paversti ligando prisijungimą viduląsteliniu atsaku per baltymų konformacijos pokyčius, fosforilinimo kaskadas arba antrinius tarpininkus, tokius kaip ciklinis AMP ir kalcis.

Ciklinų kiekis ir nuo ciklinų priklausomų kinazių reguliavimas padeda nustatyti ląstelės ciklo perėjimų seką.

Apoptozė yra reguliuojamas ląstelių pašalinimo kelias, kurį pradeda atitinkami vidiniai arba išoriniai signalai.

Aminoacil-tRNR sintetazės prijungia aminorūgštis prie jas atitinkančių tRNR, naudodamos nuo ATP priklausomą aktyvinimą.

Kanoninio eukariotų transliacijos inicijavimo metu prie iRNR galo su kepurėle pritraukiamas mažojo ribosomos subvieneto kompleksas, kuris skenuodamas ieško pradžios kodono tinkamame kontekste.