Žinių pagrindai

Evoliucija apima paveldimus pokyčius per kartas.

Paveldima įvairovė gali kisti dėl reprodukcinio indėlio skirtumų.

Atsitiktinumas gali keisti alelių dažnius nepriklausomai nuo prisitaikymo pranašumo.

Evoliuciniai ryšiai nusako kilmę iš bendrų protėvių.

Rūšių ribos priklauso nuo organizmų ir tiriamo klausimo.

Sumažėję reprodukciniai mainai gali leisti populiacijoms išsiskirti į evoliucines linijas.

Evoliuciniai medžiai yra hipotezės, išvedamos iš lyginamųjų duomenų.

Bendra kilmė ir nepriklausomai atsiradęs panašumas yra skirtingi paaiškinimai.

Diploidinio organizmo autosominiame lokuse, turinčiame du alelius, atsitiktinis gametų, kurių alelių dažniai yra p ir q, susijungimas lemia genotipų proporcijas p², 2pq ir q².

Neutralus diploidinis Wrighto–Fisherio modelis nepriklausomai atrenka 2N geno kopijų iš ankstesnės kartos.

Nurodytame populiacijos modelyje paveldimumas siaurąja prasme yra adityviosios genetinės dispersijos ir fenotipinės dispersijos santykis.

Tikėtinumu grindžiama filogenetika lygina, kiek tikėtinas sulygintų sekų duomenų rinkinys pagal galimus medžius, šakų ilgius ir pakaitų modelius.

Didinimas padidina vaizdą; skiriamoji geba lemia, ar galima atskirti gretimas struktūras.

PGR metu kartojamas matricinės DNR grandinių atskyrimas, pagal seką parinktų pradmenų prisijungimas ir jų ilginimas tinkama DNR polimeraze.

Molekulinio klonavimo metu pasirinktas DNR fragmentas įterpiamas į besidauginantį vektorių, kad būtų dauginamas ar tiriamas.

Sangerio sekoskaita aptinka DNR produktus, kurių grandinės sintezė nutrūko, kai ją ilginant buvo įjungtas nukleotidas, neturintis būtinos 3′ hidroksilo grupės.

SDS-PAGE metodu tinkami baltymai apdorojami denatūruojančiu detergentu ir atskiriami daugiausia pagal tariamąjį dydį.

Biologiniu eksperimentu tikrinama suformuluota hipotezė, remiantis išmatuotais rezultatais ir palyginimais, kuriais įvertinami alternatyvūs paaiškinimai.

Dėl mutacijų alelių kopijos pereina iš vienos būsenos į kitą.

Jei migrantai sudaro nustatytą populiacijos alelių fondo dalį, alelio dažnis po migracijos yra vietinių individų ir migrantų alelio dažnių svertinis vidurkis.

Pasikartojančios mutacijos gali papildyti žalingojo alelio, kurį šalina gryninamoji atranka, atsargas.

Idealioje neutralioje diploidinėje populiacijoje naujo alelio, kurio yra viena kopija, galutinės fiksacijos tikimybė yra 1/(2N).

Kai abiejų palikuonių linijų substitucijų greičiai yra vienodi ir pastovūs, tikėtinos jas skiriančios substitucijos kaupiasi abiejose šakose nuo bendro protėvio.

Mitochondrijų ir plastidžių kilmę pagrindžia jų molekulinių sistemų ir genų giminingumas bakterijoms, organelių dauginimasis ir daugelio iš organelių kilusių genų perkėlimas į branduolio genomus.

Samanos, kerpsamanės ir ylvaisiai iliustruoja sausumos augalų gyvenimo ciklus, kuriuose vyrauja gametofitas.

Pataisūnų ir paparčiams giminingų evoliucinių linijų sporofitai turi apytakos audinius, o jų gyvenimo cikluose gametofitai išsivysto iš sporų.

Genų linijos nebūtinai koalescuoja populiacijos ar rūšies skilimo metu.

Rūšių požymiai gali koreliuoti, nes giminingos linijos turi bendrą evoliucinę istoriją.

D statistika palyginami du nesutampantys bendrų alelių pasiskirstymo modeliai atliekant testą su keturiais nustatyta tvarka išdėstytais mėginiais.

Vietinio lygiavimo įvertis vertinamas pagal aiškiai apibrėžtą atsitiktinių sekų nulinį modelį ir paieškos erdvę.