Žinių pagrindai

Molis susietas su nurodytu objektų skaičiumi.

Pamatinė medžiaga yra pakankamai vienalytė ir stabili nurodytų savybių atžvilgiu ir tinkama numatytam naudojimui matuojant ar tiriant.

Aptikimo riba priklauso nuo matavimo procedūros klaidingo buvimo nustatymo tikimybės α ir klaidingo nebuvimo nustatymo tikimybės β.

Analizės rezultatas apibūdina medžiagą, iš kurios paimtas ėminys; norint daryti išvadas apie didesnę populiaciją, reikia pagrįsto ėminių ėmimo plano.

Aptikimo riba apibrėžia sprendimą, ar signalą galima atskirti nuo tinkamo tuščiojo mėginio signalo arba fono, taikant nurodytą statistinį modelį.

Gravimetrija leidžia nustatyti analitės kiekį pagal išmatuotą masę ar masės pokytį ir žinomą cheminį arba fizikinį ryšį.

Sulaikymo faktorius nusako, kiek analitės sulaikymo trukmė viršija nesulaikomo žymens pratekėjimo trukmę, palyginti su šia pratekėjimo trukme.

Molekulių infraraudonosios spinduliuotės sugertis leidžia tirti perėjimus tarp virpesinių būsenų.

Branduolių magnetinis rezonansas leidžia atskirti į magnetinį lauką reaguojančius branduolius skirtingose elektroninėse aplinkose.

Sąveikaujantys branduolių sukiniai gali suskaidyti rezonansinius signalus į multipletus.

Masių spektrometras jonizuoja medžiagą, atskiria jonus pagal masės ir krūvio santykį ir nustato jų gausą.

Vienodoms mėginio alikvotinėms dalims, praskiestoms iki vienodo galutinio tūrio, tiesinis atsakas, pakoreguotas pagal tuščiojo bandinio signalą, tenkina lygtį S=k(c₀V₀+cstdVstd)/Vf.

Į standartinius tirpalus ir mėginius pridėjus atskirą vidinį standartą, galima kalibruoti pagal lygtį SA/SIS=K cA/cIS, kur K yra santykinis atsakas.

Ekstrakcijos pasiskirstymo santykis D palygina bendrąsias ištirpusios medžiagos koncentracijas dviejose nesimaišančiose fazėse.

Buferiniu tirpalu užpildytame kapiliare analitės greitį lemia elektroforezinė migracija ir elektroosmosinis tirpiklio judėjimas: v=(μep+μeo)E.

Atominės absorbcijos metodu matuojamas spinduliuotės silpnėjimas ties elementui būdingais šuoliais po atomizacijos.

Potenciometrija matuoja potencialų skirtumą tarp į analitę reaguojančio indikatorinio elektrodo ir palyginamojo elektrodo, kai matavimo srovė yra nykstamai maža.

Molekulės vidinė statistinė suma sumuoja jos vidinių būsenų Bolcmano svorius, atsižvelgiant į būsenų išsigimimo laipsnius.

Tiesinio standžiojo rotatoriaus sukimosi energijos lygmenys yra proporcingi J(J+1), o jų magnetinis išsigimimas yra 2J+1.

Vienos harmoninės normaliosios modos virpesių statistinė suma gaunama sumuojant geometrinę eilutę.

Elektrinio dipolio apraše grynai sukamajam šuoliui būtinas nuolatinis molekulės dipolinis momentas, o normaliosios virpesių modos šuoliui – dipolinio momento kitimas išilgai tos koordinatės.

Elektroninis šuolis yra greitas, palyginti su branduolių judėjimu, todėl jo metu pradinės branduolių koordinatės beveik nepakinta.

Izotropiniame Fiko pernašos modelyje difuzinis masės srautas yra proporcingas neigiamam vietiniam masės tankio gradientui.

Esant grįžtamosios receptoriaus ir ligando sąveikos santykiu vienas su vienu pusiausvyrai, disociacijos konstanta susieja laisvojo receptoriaus, laisvojo ligando ir komplekso koncentracijas.

Ligando prisijungimas vienoje vietoje gali pakeisti afinitetą arba aktyvumą kitoje vietoje dėl baltymo būsenų susiejimo.

Kulonometrija leidžia nustatyti reaguojančios medžiagos kiekį pagal integruojant apskaičiuotą krūvį ir elektronų stechiometriją.

Voltamperometrijoje registruojama srovė, valdant darbinio elektrodo potencialą palyginamojo elektrodo atžvilgiu; per pagalbinį elektrodą teka balansinė srovė.

Fluorescencinė emisija vyksta po optinio sužadinimo ir konkuruoja su nespinduline relaksacija.

NIST autorių parengtame XPS vadove pabrėžiama, kad bandinį, matavimą ir rezultatų pateikimą reikia planuoti kartu.

XANES ir EXAFS apriboja galimas sugerties krašto ir vietinės kaimyninių atomų struktūros interpretacijas, o ne tiesiogiai nustato kiekvieną medžiagos atomą.