Žinių pagrindai

Atskirkite tikslias modelio vertes, apvalintus artinius ir iš matavimų gautus įverčius. Nurodykite apvalinimo taisyklę, išlaikykite informaciją skaičiuodami bei keisdami vienetus ir aiškinkite skyrą, glaudumą, tikslumą bei neapibrėžties rūšį, nepaversdami rezultato skaitmenų garantuotomis ribomis.

Pasirinkite fizikinį dydį, kurį norite tirti, nurodykite susijusį tašką, įvykį ar vietą ir paaiškinkite, kaip rodmuo siejasi su tuo dydžiu.

Susieti rezultatą su atskaitos pagrindu per dokumentuotus kalibravimus.

Sujungti įėjimo dydžių neapibrėžtis taikant matavimo modelį.

Susiekite rodmenis su etalonais, tada nustatykite matavimo rezultatus.

Ši klasifikacija apibūdina, kaip įvertinamas neapibrėžties sandas.

Aprėpties koeficientu standartinė neapibrėžtis perskaičiuojama į pateikiamą intervalą.

Bendras įvesties dydžių kitimas turi būti įtrauktas į bendrą neapibrėžties aprašą.

Nurodykite, kaip įėjimo dydžiai lemia matuojamąjį dydį.

Imti imtis iš jungtinio įėjimo dydžių modelio, siekiant apytiksliai nustatyti išėjimo dydžio skirstinį.

Neapibrėžties biudžete nurodomi matavimo modelis, įvesties dydžių įverčiai, standartinės neapibrėžtys, skirstiniai, kovariacijos, jautrio koeficientai, vertinimo metodai ir laisvės laipsniai, taip pat jų jungimo būdas ir taikomas aprėpties koeficientas.

Turint n nepriklausomų, vienodai pasiskirsčiusių stabilaus dydžio stebėjimų su baigtine dispersija, pakartotinių matavimų vidurkio standartinė neapibrėžtis įvertinama kaip s/√n, kur s²=Σ_j(x_j−x̄)²/(n−1).

Priskyrus stačiakampį skirstinį intervalui įvertis±a, gaunama u=a/√3, o priskyrus simetrinį trikampį skirstinį tam pačiam intervalui, gaunama u=a/√6.

Nepriklausomiems įvesties standartinių neapibrėžčių įverčiams tiesiniame artinyje taikoma Welcho–Satterthwaite’o formulė: ν_eff=u_c⁴/Σ_i[(c_i u_i)⁴/ν_i].

Pakartotinai naudoti tinkamoje matavimo ataskaitoje nurodomas matuojamasis dydis, jo vertė ir vienetas, svarbios sąlygos ir pataisos bei tai, ar neapibrėžtis yra standartinė u_c, ar išplėstinė U.

Iliustraciniame temperatūros modelyje y=x̄+C+δ keturių nepriklausomų rodmenų vidurkis yra x̄=20.00 °C, kai s=0.20 K; pataisa C=+0.50 K, jos neapibrėžtis u_C=0.20 K, o nepriklausomo, apie nulį centruoto dydžio δ skirstinys yra tolygusis intervale ±0.05 K.

Diferencijuojamo realiojo modelio Y=f(X) pirmosios eilės išvesties kovariacija yra Σ_Y≈JΣ_XJᵀ, kur J_ai=∂f_a/∂x_i apskaičiuojama ties įvesties įverčiu; afininiam modeliui su baigtine įvesties kovariacija ši taisyklė yra tiksli.

Sukonstruotame skaliariniame modelyje Y=X², kai X yra tolygiai pasiskirstęs intervale [−a,a], a>0, tikslus skirstinio sklidimo skaičiavimas duoda E(Y)=a²/3 ir Var(Y)=4a⁴/45, todėl u(Y)=2a²/√45.

Kai patvirtintas tiesinis pirmosios eilės jutiklio modelis τẏ+y=Kx ir τ>0, šuoliškai pakeitus įėjimą į x_f gaunama y(t)=Kx_f+[y(0)−Kx_f]e^(−t/τ).

Kai matuojamasis dydis yra vektorius Y=f(X), bendrojo įvesties skirstinio sklidimas išsaugo išvesties dydžių priklausomybę ir negausinę skirstinio formą.

Neišsigimusiam priskirtajam m-mačiam Gauso skirstiniui, kurio vidurkis yra y, o žinoma kovariacija yra U, (Y−y)ᵀU⁻¹(Y−y)≤χ²_(m,p) nusako tikimybę p.

Taikant Monte Karlo metodą, imtys generuojamos pagal bendrąjį įvesties modelį, o visi išvesties dydžiai apskaičiuojami pagal kiekvieną tą pačią imtį.

Didesnis pakartojimų skaičius nepašalina nepakankamai tiksliai apibrėžto matuojamojo dydžio dviprasmiškumo.

Santykinė neapibrėžtis apskaičiuojama naudojant nenulinį išmatuoto dydžio modulį.

Nulinis arba tuščiojo bandinio rodmuo taip pat gali turėti neapibrėžtį.

Pagal numatomą naudojimą nustatyta tikslinė neapibrėžtis skiriasi nuo pasiektosios.

Pateikite prasmingus skaitmenis, nelaikydami papildomų skaitmenų tikslumo įrodymu.