Žinių pagrindai

Minimaliojo standartinio modelio kalibracinė grupė yra SU(3)_C×SU(2)_L×U(1)_Y; modelis turi stipriosios ir elektrosilpnosios sąveikų kalibracinius sektorius.

Unitariniame lengvųjų neutrinų maišymosi modelyje |ν_α⟩=Σ_iU_αi*|ν_i⟩.

Nereliatyvistinis neutronas, kurio masė m ir kinetinė energija E, tampriai išsklaidytas laisvo nejudančio branduolio, kurio masė M, išlaiko energijos dalį E′/E=(η²+1+2ηcosθ_cm)/(η+1)², η=M/m.

Branduolių skilimas gali išlaisvinti neutronus, sukeliančius tolesnius skilimus, o sugertis be skilimo ir nuotėkis pašalina neutronus iš grandinės.

Retose neišsigimusiose dujose, kuriose reaguojantys branduoliai pasiskirstę nepriklausomai ir turi bendrą temperatūrą T, reakcijos įvykių skaičius tūrio ir laiko vienetui yra R_ab=n_an_b⟨σv⟩/(1+δ_ab), kur δ_ab=1, kai branduoliai yra tos pačios rūšies, ir 0 kitu atveju.

Vienas kitą stumiantiems įelektrintiems branduoliams, kurių κ=Z_aZ_be²/(4πε₀)>0, o santykinis greitis yra v, Zomerfeldo parametras yra η=κ/(ħv), o pagrindinis Kulono barjero įveikimo mažų energijų srityje eksponentinis daugiklis yra exp(−2πη)=exp[−√(E_G/E)], E_G=2μ(πκ/ħ)².

Realiajam periodiniam vienmačiam potencialui, kurio periodas a, apibrėžkime V_G=a⁻¹∫₀ᵃV(x)e^(−iGx)dx, G=2π/a ir ε_k=ħ²k²/(2m).

Periodinei grandinei, sudarytai iš N ortonormuotų lokalizuotų orbitalių, po vieną kiekviename mazge, tarp kurių atstumas a, imkime H_nm=ε₀δ_nm−t(δ_(n+1,m)+δ_(n−1,m)).

Geologinė istorija skirstoma į hierarchiškai vienas kitą apimančius eonus, eras, periodus, epochas ir amžius.

Prie ankstyvosios Žemės kaitimo prisidėjo akrecija, smūgiai, gravitacinis medžiagos persiskirstymas ir radioaktyvusis skilimas.

Deguonį išskirianti fotosintezė tiekė deguonį, o cheminės reakcijos su redukuota medžiaga jį sunaudojo.

Izotopų delta lygina nurodytą mėginio izotopų santykį su taip pat apibrėžtu santykiu nurodytoje atskaitoje.

Sunkio jėga šlaite sukelia ir žemyn šlaitu veikiančią šlyties apkrovą, ir normalinę apkrovą.

Pakrančių reljefo formos atspindi nuosėdų tiekimą, bangų ir srovių pernašą, eroziją ir nuosėdų kaupimąsi.

Kylantis oro tūris plečiasi mažėjant slėgiui ir gali vėsti artėdamas prie soties.

Izotropinio šaltinio skaidrioje euklidinėje erdvėje bolometrinio srauto tankis mažėja pagal šviesio ir sferos paviršiaus ploto santykį.

Ryškių skirtumas išreiškia srautų santykį logaritminėje skalėje: šviesesnių objektų ryškiai yra mažesni.

Ištisinio spektro forma ir spektrinių linijų pobūdis leidžia apriboti galimas žvaigždės atmosferos temperatūros, sudėties ir fizikinių sąlygų vertes.

CCD per ekspoziciją kaupia šviesos sukurtą krūvį pikseliuose.

Apskritos apertūros difrakcinis kampinis mastelis yra proporcingas bangos ilgio ir skersmens santykiui.

Dulkės sugeria ir išsklaido spinduliuotę išilgai regėjimo linijos.

Atstumų kopėčios perkelia geometrinius kalibravimus į šviesiu pagrįstus rodiklius, tokius kaip cefeidės ir standartizuotos supernovos.

Išilgai spindulio vietinis spinduliavimas didina savitąjį intensyvumą, o ekstinkcija jį mažina.

Sferinėje kvazistatinėje Niutono gravitacijos modelio žvaigždėje viduje esanti masė didėja priklausomai nuo sluoksnio tūrio ir tankio, o slėgio gradientas atsveria šios vidinės masės sukeltą gravitaciją.

Optiškai storoje žvaigždės srityje, artimoje vietinei termodinaminei pusiausvyrai, spinduliuotės difuzija susieja šviesį su temperatūros gradientu per tankį ir tinkamą vidutinį neskaidrumą.

Šviesio kitimą žvaigždės sluoksnyje lemia vietinė energijos gamyba, savitosios vidinės energijos pokytis ir suspaudimo arba plėtimosi darbas.

Pasislinkęs medžiagos tūrelis, kurio slėgis greitai susilygina su aplinkos slėgiu, bet kuris apsikeičia tik nedideliu šilumos kiekiu, gali toliau kilti, kai tampa mažesnio tankio už aplinką.

Protonų–protonų grandinės ir CNO ciklai vandenilį paverčia heliu skirtingomis reakcijų sekomis; CNO branduoliai dalyvauja kataliziniame cikle.

HR diagramoje šviesis lyginamas su efektine temperatūra arba susijusia spektrine klasifikacija.

Išskirta santykinė orbita ir jos periodas leidžia apriboti dvinarės sistemos bendrąją masę, remiantis Niutono dviejų kūnų dinamika.