Žinių pagrindai

Šaltos tankios molekulinių debesų sritys gali trauktis dėl gravitacijos, kai jai pasipriešinančių jėgų nepakanka.

Žemės tipo planetose vyrauja uolienos ir metalai; planetose milžinėse didesnę dalį sudaro lengvosios dujos ir medžiaga, kurioje gausu lakiųjų medžiagų.

Atmosferos masė, sudėtis ir neskaidrumas veikia sąlygas planetos paviršiuje.

Asteroidams priskiriami kūnai, pasižymintys skirtingais uolinės, anglies gausios ir metalinės medžiagos požymiais; meteoritai ir kosminių aparatų stebėjimai leidžia tikrinti jų istorijos interpretacijas.

Tarpžvaigždinėje terpėje greta dulkių yra jonizuotų, atominių ir molekulinių dujų.

Paukščių Taką sudaro diskas, centrinis telkinys ir halas, kurie skiriasi pasiskirstymu, judėjimu ir žvaigždžių populiacijomis.

Spiralinės galaktikos paprastai turi diską, centrinį telkinį ir spiralines struktūras, kuriose yra dujų ir tebevyksta žvaigždžių formavimasis.

Plonas gravitacinis lęšis susieja šaltinio kampinę padėtį, kai nėra lęšiavimo, su stebimų atvaizdų padėtimis per nuo masės priklausantį šviesos nuokrypį.

FLRW plėtimosi modelyje kartu su kosmine plėtra judančių stebėtojų išspinduliuotos ir stebimos šviesos bangos ilgis padidėja pagal jų mastelio daugiklių santykį.

Karštoje besiplečiančioje Visatoje dalelių ir spinduliuotės sąlygos kito.

Standartiniame kosmologiniame modelyje nedideli tankio svyravimai didėja veikiami gravitacijos, o tamsiosios medžiagos struktūros padeda sutelkti barioninę medžiagą, kai sąveika su fotonais tampa mažiau veiksminga.

Jono pusiausvyros potencialas subalansuoja jo judėjimą lemiančius cheminį ir elektrinį dėmenis.

Baltymų kiekis eukariotinėse ląstelėse priklauso nuo jų sintezės ir skaidymo.

Tipiniuose gyvūnų apoptozės keliuose aktyvintos iniciatorinės kaspazės skatina vykdomąją kaskadą, kuri skaido ląstelinius taikinius.

Bazių ekscizinė reparacija prasideda, kai glikozilazė pašalina atpažintą pažeistą bazę, palikdama vietą, kuri apdorojama ir atkuriama vykstant DNR sintezei ir ligacijai.

Galų sujungimas gali atkurti DNR molekulės vientisumą po dvigrandžio trūkio, nenaudojant ilgos homologinės donorinės matricos.

Jutimo receptoriai tinkamus fizinius ar cheminius dirgiklius paverčia ląstelių elektrinių signalų pokyčiais.

Eksperimentinis vienetas – objektas, kuriam pagal konkrečią eksperimento schemą nepriklausomai priskiriamas poveikis.

Žinduolių nefrono modelyje atrankinė pernaša kanalėliuose keičia perfiltruotą skystį.

Iš užpakalinės hipofizės dalies išskiriamas vazopresinas gali didinti surenkamojo latako pralaidumą vandeniui, įterpiant akvaporinus į membraną.

Stuburinių skydliaukės ašies pavyzdyje pagumburio signalai skatina hipofizės hormonų išsiskyrimą, o šie stimuliuoja skydliaukę.

Žinduolių modelyje kasos insulinas ir gliukagonas derina maisto medžiagų naudojimą bei kaupimą su gliukozės prieinamumu kraujyje.

Dujos difunduoja per kvėpavimo paviršius savo dalinio slėgio mažėjimo kryptimi.

Žinduolių plaučių ventiliacijos metu oras juda, kai kvėpavimo raumenys pakeičia krūtinės ląstos tūrį ir slėgį.

Koordinuotas elektrinis sužadinimas sukelia prieširdžių ir skilvelių susitraukimus.

Miozino sąveika su aktinu nuo ATP priklausantį molekulinį ciklą paverčia jėga.

Stuburinių virškinimo pavyzdyje signalai koordinuoja sekreciją, motoriką ir medžiagų pernašą tarp skyrių.

Žandikaulinių stuburinių adaptyviojo imuniteto sistemoje B ląstelių receptoriai atpažįsta tinkamas antigeno struktūras, o T ląstelių receptoriai atpažįsta antigeną, pateiktą su atitinkamomis MHC molekulėmis.

E. coli lac pavyzdyje represorius ir su cAMP susijęs aktyvatorius suderina su laktoze ir gliukoze susijusių sąlygų poveikį transkripcijai reguliuoti.

RNR surišantys baltymai, RNR brendimas ir skaidymas lemia, kiek laiko transkriptas išlieka prieinamas transliacijai.