Žinių pagrindai

Raukšlės geometriją apibūdina sparnai, spyna / ašis ir ašinis paviršius; antiforma ir sinforma nusako formą, o antiklinalės ir sinklinalės pavadinimai taip pat priklauso nuo stratigrafinės sekos.

Tįsa – tai plokštumoje esančios horizontalios linijos azimutas; kritimas – didžiausias polinkis horizontalės atžvilgiu, statmenas tįsai, nurodant jo kryptį.

Superpozicijos principas apibrėžia amžiaus seką nesuardytoje nuogulų sekoje; intarpai yra senesni už juos talpinančią uolieną, o kertantys geologiniai dariniai yra jaunesni už tai, ką jie kerta.

Fosilijų kompleksai gali padėti apriboti santykinio amžiaus ir nuosėdų kaupimosi aplinkos interpretacijas, remiantis stebima fosilijų kaita ir žinomu ekologiniu kontekstu.

Grūdelių dydis, išrūšiavimas, nuosėdinės tekstūros, sudėtis ir fosilijos kartu padeda apriboti nuosėdų kaupimosi procesų ir aplinkų interpretacijas.

Izostazija tinkamame modelyje apibūdina su plūdrumu susijusią litosferos stulpų pusiausvyrą virš deformuojamos mantijos.

Silikatų struktūrose silicio ir deguonies tetraedrai sudaro atskirus vienetus, grandines, sluoksnius arba karkasus.

Uoliena gali pradėti lydytis ne visiems jos komponentams pereinant į skystąją fazę.

Kristalizuojantis mineralams, iš lydalo pašalinami tam tikri cheminiai komponentai.

Metamorfizmas keičia mineralų asociaciją ir tekstūrą pakitus slėgio, temperatūros, fluidų ir deformacijos sąlygoms, nebūtinai lydantis visai uolienai.

Mechaninis dūlėjimas keičia nuolaužų dydį; cheminis dūlėjimas keičia arba tirpdo mineralus vykstant tokioms reakcijoms kaip hidrolizė ir oksidacija.

Pasiskirstymo koeficientas susieja vienos cheminės rūšies koncentracijas dviejose nurodytose kartu egzistuojančiose fazėse.

Homogeninio pusiausvyrinio lydymosi atveju, kai D pastovus, iš masės balanso ir pusiausvyros gaunamas lydalo praturtėjimas Cℓ/C₀=1/[D+F(1−D)].

Vandens tėkmės skirtingais procesais perneša dugnines sąnašas, skendinčiąją medžiagą ir ištirpusias medžiagas.

Poringumas nusako porų tūrio dalį, o hidraulinis pralaidumas ir laidumas susiję su tekėjimu susisiekiančiais kanalais nurodytomis fluido sąlygomis.

Požeminis vanduo keičiasi ištirpusiomis cheminėmis medžiagomis su vandeningojo sluoksnio mineralais ir paviršiais.

Ledyno akumuliacija ir abliacija lemia masės balansą; nurodytame paviršiaus masės balanso vaizde pusiausvyros linija skiria zonas.

Judantis ledas gali šlifuoti ir plėšti pamatines uolienas, o pernešama nuolaužinė medžiaga gali būti tiesiogiai nusodinama kaip moreninė medžiaga arba rūšiuojama tirpsmo vandens.

Santykinis jūros lygis – tai vandens lygis, matuojamas vietinės sausumos atžvilgiu.

Kai vertikalusis pagreitis yra nereikšmingas, vertikalusis slėgio gradientas atsveria sunkio jėgą: ∂p/∂z=−ρg, kai z ašis nukreipta aukštyn.

Pakankamai lėtai kintančiame didelio masto tekėjime, kai stipri trintis neveikia, horizontaliojo slėgio gradiento ir Koriolio pagreičiai gali apytiksliai atsverti vienas kitą.

Idealiųjų sausųjų dujų, kurių savitosios šiluminės talpos pastovios, potencinė temperatūra θ=T(p₀/p)^(Rd/cp) išlieka pastovi vykstant grįžtamajam adiabatiniam dujų tūrio elemento judėjimui.

Vandens garų kiekis ir santykinė drėgmė yra skirtingi dydžiai; santykinė drėgmė lygina garų slėgį su nurodyta soties verte esamoje temperatūroje.

Jūros vandens tankis priklauso nuo temperatūros, druskingumo ir slėgio.

Stacionariame idealizuotame paviršiniame Ekmano sluoksnyje vertikaliai integruota masės pernaša yra ME=τ×ẑ/f.

Erdvėje kintantis vėjo įtempis gali sukelti Ekmano konvergenciją arba divergenciją ir lemti vandenyno vidaus cirkuliaciją.

Ištirpusi neorganinė anglis apima vandeninį CO₂ ir anglies rūgštį pagal pasirinktą apskaitos konvenciją, hidrokarbonatą ir karbonatą.

Gamtiniai archyvai, tokie kaip ledas, nuosėdos, koralai ir medžių rievės, išsaugo su praeities aplinkos sąlygomis susijusias savybes.

Subalansuotos reakcijos, kurios stechiometriniai koeficientai νᵢ turi ženklą, reakcijos dalmuo yra aktyvumų, pakeltų šiais koeficientais išreikštais laipsniais, sandauga.

Esant dabartinei mišinio sudėčiai, reakcijos molinė Gibso energija yra ΔᵣG = ΔᵣG° + RT ln Q.