Žinių pagrindai

Aeppli ir bendraautorių archyvuotoje 2025/2026 ataskaitoje lyginami 27Al⁺, 171Yb ir 87Sr optiniai laikrodžiai; nurodytos bendros santykinės dažnių santykių neapibrėžtys neviršija 3.2×10⁻¹⁸.

Tiesiniams stebėjimams z=Aθ+ε, kai kovariacijų matrica Σ yra žinoma ir teigiamai apibrėžta, o A turi pilną stulpelių rangą, apibendrintų mažiausių kvadratų metodas duoda θ̂=(AᵀΣ⁻¹A)⁻¹AᵀΣ⁻¹z.

Tinklo modelis gali apimti atskirų prietaisų poslinkius, dreifą laike, bendros atskaitos poveikius ir kintamumą tarp dienų kartu su statistiniu triukšmu.

Neatitikties narys δ(x) išreiškia fizikinio atsako modelio neadekvatumą, kuris skiriasi nuo pakartojamumo triukšmo ir kalibravimo parametrų neapibrėžtumo.

Pamatinėms medžiagoms priskirtų verčių statusas skiriasi.

2026 m. gegužės 12 d. NIST Didžiųjų ežerų žuvų audinių sertifikate sertifikuotos bendrojo gyvsidabrio ir pasirinktų PCB, pesticidų bei PBDE vertės, išreikštos drėgnosios masės pagrindu.

Detektoriais grindžiama spinduliuotės termometrija leidžia nustatyti termodinaminę temperatūrą pagal kalibruotą spektrinį energinį skaistį, o skalė perduodama naudojant perdavimo termometrus ir juodojo kūno realizacijas.

Nicholso išnagrinėtame spūdžiojo maišymosi sluoksnio palyginime apibrėžiami du srautai, geometrija, pradiniai pereinamieji procesai ir statistinė imtis, o tada RANS, LES ir hibridinių modelių prognozės lyginamos su matavimais žemiau pasroviui.

To paties hermitinio, iš apačios aprėžto Hamiltoniano normuotos bandomosios būsenos Rėlėjaus energija negali būti mažesnė už jo pagrindinės būsenos energiją.

Bazės konvergavimą būtina tikrinti atskirai SCF ir koreliacijos indėliams.

Mažos energijos ir orbitalių gradiento liekanos rodo stacionarų SCF sprendinį, kuris gali būti nestabilus leidžiamų orbitalių pasukimų atžvilgiu.

Didesnė orbitalių bazė nepašalina mainų ir koreliacijos funkcionalo paklaidos.

Atsvaros metodas palygina komplekso energiją su fragmentų energijomis, apskaičiuotomis naudojant komplekso bazę, į kurią įtrauktos kito fragmento bazinės funkcijos, bet ne jo branduoliai.

Artėjant elektroninių būsenų degeneracijai, branduolių judėjimas gali susieti elektronines būsenas per išvestines sąveikas, todėl vieno Born–Oppenheimer potencialo paviršiaus modelis gali nebetikti.

Apskaičiuotas vertikalus elektroninis sužadinimas savaime nėra išmatuotas spektro maksimumas.

Klasikiniame pereinamosios būsenos trajektorijų skaičiavime pakartotinis skiriamojo paviršiaus kirtimas sumažina nominalių kirtimų dalį, prisidedančią prie grynosios reakcijos eigos; šis pakartotinio kirtimo pralaidumo koeficientas neviršija vieneto.

Stipriai slopinamame difuziniame reakcijos koordinatės modelyje srautą sudaro ir potencialo sukeltas dreifas, ir koncentracijos sklidimas.

Klasikinis harmoninis reorganizacijos modelis nusako elektronų pernašos barjerą, priklausantį ir nuo varomosios jėgos, ir nuo reorganizacijos energijos.

Cheminių rūšių pernašą lemia cheminė ir elektrinė elektrocheminio potencialo dedamosios.

Nernsto–Planko srautas praskiestame tirpale apima difuziją, elektrinę migraciją ir konvekciją.

Stefano–Maksvelo pernašos modelis aprašo trintį tarp skirtingų cheminių rūšių, o ne nepriklausomą difuziją praskiestame tirpale per inertinį tirpiklį.

Srovės ir potencialo duomenys gali atspindėti krūvio pernašą, migraciją ar difuziją tirpalo tūryje, homogenines reakcijas ir kintančią paviršiaus struktūrą.

Molinės masės dispersiškumas yra pagal masę vidurkintos ir pagal molekulių skaičių vidurkintos molinės masės santykis.

Dydžio išskyrimo chromatografijos rezultatai priklauso nuo kolonėlės, tirpiklio ir kalibravimo, todėl pagal sulaikymą nustatytos molinės masės savaime nėra absoliučios.

Šakojimosi modeliai nustato gelėjimo pradžią, kai tolesnis jungčių susidarymas tampa savaime palaikomu procesu.

Maxwello modelis su nuosekliai sujungta spyruokle ir klampiuoju slopintuvu numato eksponentinę įtempių relaksaciją su būdinguoju laiku.

Esant tiesinei harmoninei apkrovai, kompleksinis modulis atskiria faze sutampantį tamprųjį energijos kaupimą nuo kvadratūrinės klampiųjų nuostolių dedamosios.

Pakoreguoti difrakcijos intensyvumai apriboja struktūros faktoriaus amplitudžių kvadratus, o fazės išlieka būtinos elektronų tankiui atkurti.

Fazių tikimybės ir žemėlapio svorių parinkimas veikia atkurtą tankį, o iš modelio gautos fazės gali šališkai paveikti tariamą to paties modelio pagrįstumą.

Atosekundiniame Br2+ tyrime pranešama apie koherentinius vibroninius signalus, o jų raida aiškinama modeliuojant elektronų ir branduolių dinamiką bei įtraukiant anharmoniškumo ir sukinio–orbitos sąveikos indėlius.